Josef Sebastian Paul. Ilgametis kolegijos Akademinės tarybos pirmininkas

Mano vardas Josefas Sebastianas Paulas. Studijavau pedagogiką, psichologiją ir filosofiją, o 2000 m., vedamas mokymosi visą gyvenimą principu, Eichštato katalikiškame universitete baigiau tarptautinio socialinio darbo magistrantūros studijas. Kolpingo bendruomenėje dirbu nuo 1985 m. Iš pradžių vadovavau švietimo centrui šiaurės Švabijos mieste Donauvorte, o nuo 2005 m. esu Augsburge įsikūrusio Švabijos Kolpingo švietimo centro generalinis direktorius. Tai iki šiol yra viena didžiausių Kolpingo mokymo įstaigų Vokietijoje, kurioje dirba daugiau kaip 800 darbuotojų. Nuo 2012 m. iki pat išėjimo į pensiją 2019 m. dirbau kultūros vadovu Augsburgo vyskupijoje.

1991 m. pirmą kartą atvykau į Lietuvą ir galėjau patirti, kaip šalis ir jos žmonės drąsiai ir be baimės žengė sunkiu keliu į nepriklausomybę. Mano požiūriu, Vokietija turėjo istorinę ir moralinę pareigą lydėti Lietuvą šiame kelyje. Todėl džiaugiausi galėdamas padėti tuometiniams Augsburgo draugijos vadovams Joachimui Lehmannui ir Heribertui Wagneriui.

Naujojo Kolpingo kolegijos pastato statybos etapo metu (2010 m.) man rūpėjo, kad Augsburgo Kolpingo švietimo centras ekonomiškai užtikrintų projektą ir laiku skirtų žadėtas finansines lėšas. Tačiau ne mažiau svarbu buvo integruoti Kolpingo kolegiją į Europos Sąjungos švietimo sistemą, kuri buvo pertvarkyta pagal Bolonijos proceso nuostatas ir taip sėkmingai žengti nelengvu, bet perspektyviu pertvarkymo į aukštąją mokyklą keliu.

Man buvo ypatinga garbė, kai buvau išrinktas pirmuoju Kolpingo kolegijos Akademinės tarybos pirmininku ir man buvo leista eiti šias pareigas kelerius metus. Be kita ko, užmezgiau ryšius su Eichštato katalikiškuoju universitetu ir siekiau, kad Kaune būtų akredituota ekologinio turizmo studijų kryptis. Man taip pat pavyko įtikinti keletą partnerių ir pakviesti juos į kolegijos tarybos posėdžius. Tarp jų buvo Pietų Afrikos Respublikos Kolpingo draugijos nacionalinis pirmininkas Rolandas Pasensie ir Eichštato katalikiškojo universiteto profesorė Dr. Monika Pfaller-Rott.

Mano brangiausi prisiminimai visada bus susitikimai su Lina Kalibataite ir kun. Sauliumi Filipavičiumi. Jų drąsa ir ryžtas visada mane įkvėpdavo, nes mūsų nedidelė krizių valdymo komanda, vadinamoji „Kapučino komanda“, buvo užsibrėžusi rasti sprendimą kiekvienai iš daugelio krizių, kurios kildavo nuo naujojo kolegijos pastato statybos iki akreditacijos. Tačiau pirmiausia Lina ir kun. Saulius parodė, kad Kolpingo žodžiai –  „Kas parodo drąsą, tas ir įgyja drąsos“ – gali būti iššūkis, kurį reikia įveikti kiekvieną dieną. Mano pagarba šiam pasiekimui yra nepaprastai didelė.

Norėčiau rekomenduoti studijas Kolpingo kolegijoje jauniems žmonėms Lietuvoje. Geresnį mokslo teorijos, taikomosios praktikos ir krikščioniškosios vertybinės orientacijos derinį Lietuvoje vargu ar pavyks rasti. O šiuolaikiškai ir į ateitį orientuotas Kolpingo kolegijoje dėstomas Ekoturizmo studijų kryptis tik parodo, kad po pandemijos ši darnaus ir aplinkai draugiško keliavimo forma, priešingai nei masinis turizmas, bus ypač svarbi. Socialinio ugdymo, teisės ar finansų srityse žmogus, turėdamas tik specialių žinių ir nesiorientuodamas į krikščioniškąjį žmogaus paveikslą, galės tik administruoti pasaulį, tačiau nepadarys jo atsparesnio ateičiai ir geresnio.

Nuoširdžiai sveikinu Kolpingo kolegiją 25-mečio proga ir linkiu jai daug studentų ateityje bei dar daug sėkmingų metų visapusiškai dirbant Lietuvos visuomenės ateities labui.

Su dideliu solidarumu,
Josef Sebastian Paul